Trumpametražis filmas „Išvyka“ yra nominuotas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje svarbiausiuose kino apdovanojimuose Lietuvoje „Sidabrinė gervė“. Tai yra pirmasis debiutinis Jorūnės Greičiūtės režisuotas filmas jau pabaigus magistro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pastarojoje Zbigniev ir Jorūnė susipažino: dirbo prie studentiškų projektų ir, pabaigę studijas, nusprendė filmuoti trumpametražį filmą ne bet kur – keliavo į pačią Ispaniją. Apie darbą ne Lietuvoje, ribotas galimybes ir nuotykius dalinasi Lietuvos kino operatorių asociacijos narys Zbigniev Bartoševič.

Bet prieš atsakant į užduotus klausimus, Zbigniev pasidalino ir pačia filmo priešistore. Procesas prasidėjo 2019 metų rudenį, kuomet šis filmas turėjo būti magistro studijų baigiamasis darbas. Tai kelio filmas, kurio veiksmas vyksta ne Lietuvoje – tarp kalnų, dykynių. 2020 metais balandžio mėnesį turėjo vykti filmavimai Ispanijoje, tačiau dėl pandemijos teko atšaukti darbus ir nufilmuoti kitą filmą, kurį galėjo pateikti kaip baigiamąjį darbą. Pandemijai slūgstant, kreipėsi į Lietuvos kino centrą, gavo nemažą finansavimą trumpametražio filmo gamybai ir galėjo ruoštis jau kiek kitokiu mastu.

Apie technikos pasirinkimą…

„Išvyką“ filmavau „Arri Alexa Mini“ kamera bei „Zeiss High Speed T1.3“ objektyvais.

Kelias iki apsisprendimo buvo ilgas: tarp kandidačių buvo ir „RED Scarlet Dragon“, ir „Alexa Mini LF“ kameros. Pagrindiniai pasirinkimo kriterijai buvo kameros nuomos kaina bei dydis. Kol filmas buvo numatytas filmuoti kaip magistro studijų baigiamasis darbas, nebuvome tikri, ar mažo biudžeto lėšomis sugebėsime įpirkti „Arri“ kameras, todėl iš pradžių galvojau apie REDą. Kita vertus, projekto vizualinė koncepcija diktavo, jog filme bus nemažai kameros judesio, ilgų kadrų, o filmavimo ekspedicijoje apribojimai lėmė, kad negalime sau leisti vežimėlio ar krano. Todėl, jau beveik tradiciškai, rinkausi judesio stabilizavimo sistemą (gimbal, šiuo atveju – „Freefly Movi Pro“). Kamera turėjo tilpti į „Movi“, tad tarpinius variantus, tokius kaip „Arri Amira“, taip pat atmečiau.

Filmui buvo svarbūs peizažai (režisierės Jorūnės Greičiūtės tiriamojo magistro studijų darbas buvo apie peizažą kine). Todėl buvo laikotarpis, kai svarsčiau apie large format kamerą, be to, dar nebuvau filmavęs tokiu būdu. Tačiau tokių kamerų pasirinkimas ir prieinamumas vis dar buvo ribotas (nors jau ir buvome gavę Lietuvos kino centro finansavimą), todėl teko apsistoti ties „Alexa Mini“ kamera. Nors „teko“ – per liūdnas žodis, iš tiesų „Alexa Mini“ – puiki kamera. Esu ne kartą su ja dirbęs, beveik visuomet filmuoju Open Gate režimu: tuomet išnaudoju ir didesnę sensoriaus dalį ir turiu labai daug erdvės vertikaliam kadro perkomponavimui postprodukcijoje, kas ypač praverčia filmuojant gimbal sistemomis, atveria kiek daugiau erdvės nedidelėms klaidoms.

Objektyvų pasirinkimą lydi taip pat ilga istorija. Nuo anamorfinių „Atlas Orion T2.0“ ir „Arri Master Anamorphics T1.9“, iki sferinių „Lomo Illumina T1.3“ bei „Zeiss Standard Speed T1.9“. Tačiau su Jorūne nusprendėme, kad dauguma anamorfinių objektyvų turi kiek per stiprų braižą, „Master Anamorphics“ buvo per brangūs, o norimi sferiniai „Zeiss Standard Speed T1.9“ – užimti mūsų numatytu filmavimo laikotarpiu. Kita vertus, buvo suplanuotos keletas naktinių bei vakarinių scenų, todėl svarbu buvo ir objektyvų šviesumas.

Nuomos kompanija pasiūlė alternatyvą – „Zeiss High Speed T1.3“ objektyvus. Juos siuntėmės net iš JAV. Objektyvai kompaktiški, komplektas nedidelis – vos 5 objektyvai, todėl ir vietos mikroautobuse mažiau užima, ir galvos skausmo renkantis židinio nuotolius nėra, – beveik visą filmą nufilmavau 25 mm objektyvu, po vieną kadrą buvo nufilmuota 18 mm, 35 mm, 50 mm objektyvais. Nufilmavome testus Lietuvoje, smėlio karjere, su „Zeiss Standard Speed T1.9“, o kadangi „Zeiss High Speed T1.3“ yra jų „vyresni broliai“, tai jau buvo ramiau. Po šio filmo „Zeiss High Speed T1.3“ – mano mėgstamiausi objektyvai. Kaip daug kam pasakoju – „jie seni, vintažiniai, bet kokybiški“.

Papildomai kai kuriems kadrams naudojau a. a. Audriaus Kemežio „Low Contrast“ filtrus. Maniau, kad jie padės sumažinti kontrastą esant stiptriai saulei ir giliems šešėliams, padės sukurti dykumos įspūdį. Daliai kadrų jie pravertė, tačiau turėjau tik du filtrus: gan didelio – „1“ ir „2“ – stiprumo, ir dažnai, pagavę šviesą, jie pernelyg stipriai „užpildavo“ vaizdą, todėl naudojau juos atsakingai.

Neslėpsiu, jog svarstėme ir filmavimo juosta variantą, dviejų perforacijų būdu; labai tiktų pasirinktam kraštinių santykiui (2.39:1). Tačiau tokių kamerų arti Lietuvos nėra, atsiranda papildoma logistika, testai. Neaišku, ar tilptų į gimbalą. Atidėjome kitam filmui.

Apie darbą su režisiere ir (ne)ilgas diskusijas…

Su režisiere Jorūne Greičiūte tai jau trečias rimtesnis darbas. „Išvyka“ – paskutinė savotiško triptiko dalis, po Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje filmuotų „Prabudimų“ etiudo bei „Viskas gerai“ trumpametražio filmo. „Prabudimai“ buvo savotiška repeticija, o „Viskas gerai“ buvo padarytas dėl to, kad negalėjome tuo metu nufilmuoti „Išvykos“. Taigi visi filmai susiję ir turi panašių elementų: ilgų kadrų, scenų saulei leidžiantis ar kylant. Pamenu, filmuojant „Prabudimus“ ilgų diskusijų nebuvo, supratome, kad panašiai mąstome. Bet jau filmuojant kitus du filmus daug klausinėjau apie scenarijų, personažų veiksmų logiką, kadrus. Man tai svarbu, noriu suprasti, ką ir kodėl režisierė ar režisierius nori pasakyti vienoje ar kitoje scenoje. Ne visi kūrėjai tai atskleidžia.

Be abejo, sunku įsivaizduoti, kad toks ilgas kūrybinis procesas galėtų apsieiti be nors vieno ginčo. Tačiau jei tokių ir pasitaikydavo, jie tik padėjo išsigryninti reikiamus atlikti žingsnius siekiant geriausio rezultato.

Apie procesą, lokacijų paieškas ir google mapsus…

Kaip jau minėjau, pasiruošimo filmavimui procesas prasidėjo dar 2019 m. rudenį, studijuojant „Erasmus“ mainų programoje Vengrijoje bei keliaujant po aplinkines šalis. Žinojome, jog kadruose turi matytis ir kalnai, ir tušti laukai be medžių, dykynės. Vengrijoje ar kitose Centrinės Europos šalyse nieko patinkančio neradome, ten per daug miškų, be to, balandį, kuomet buvo suplanuotas filmavimas, kalnų regionuose būtų buvę per šalta. Todėl pradžioje rinkomės iš trijų šalių: Graikijos, Italijos bei Ispanijos.

Daug laiko Budapešte praleidau tyrinėdamas tų šalių „Google Maps“ ir „Street View“. Labiausiai mums patiko Graikija, tačiau buvo kalbos barjeras. Turėjome kursiokų italų, kurie būtų padėję filmuoti Italijoje, tačiau Italija pasirodė per tankiai apgyvendinta, sunku buvo rasti norimų vietovių. Tad galiausiai pasirinkome Ispaniją ir susiradę lokacijų variantų „Google Maps“ 2019 m. gruodį vykome į jų paieškas ir apžiūras. Per dvi savaites nemažai lokacijų aplankėme, apžiūrėjome, atsirinkome, nufotografavome.

Tuomet jau grįžę iš „Erasmus“ mainų, 2020 m. vasarį skridome dar kartą savaitei į Ispaniją su kamera bei objektyvais (tuo metu dar su „RED’u“ ir „Atlas Orion“ anamorfiniais objektyvais) pabūti jau konkrečiose vietose, nufilmuoti trumpą pristatomąjį video. Po to prasidėjo pandemija, filmavimą atšaukėme, po kurio laiko gavome finansavimą iš Lietuvos kino centro, ir vėl iškeliavom dviems savaitėms jau 2021 m. rugpjūtį: į antraplanių aktorių kastingus, pasitvirtinti lokacijas, pažiūrėti, ar niekas nepasikeitė.

Pats filmavimas vyko 2021 m. rugsėjo pabaigoje. Kadangi dalis komandos vyko automobiliais (taip pat ir vaidybiniu transportu), bendra išvykos trukmė – daugiau nei dvi savaitės. Iš jų šešios dienos kelionei, viena poilsiui, viena pasiruošimui, viena techninei lokacijų apžiūrai ir septynios – filmavimui. Beje, ne visos filmavimo dienos buvo ištisos: kartais filmuodavome tik paryčiais, ar po pietų. Taip pat nemažai laiko kainavo pervažiavimai tarp skirtingų lokacijų. Čia teisingai viską sustyguoti labai padėjo Jorūnės asistentas, Robertas Nevecka.

Apie filmo stilistiką ir gimbalo judesį…

Tiek aš, tiek Jorūnė, norėjome, kad filmas būtų vizualiai tvarkingas, o kameros judesys nepastebimas. Mėgstu „paslėpti“ kameros judesį. Atitinkamai sugalvojus mizanscenas ir judesį naudojant „saikingai“, galima priversti žiūrovą pamiršti, jog kamera juda. Iš karto atmetėme handheld filmavimo būdą taip pat operatorinio vežimėlio ir krano naudojimą dėl logistinių sunkumų, biudžeto. „Movi Pro“ pasirinkimas susijęs su mano sukaupta patirtimi ir gebėjimu dirbti su juo. Mano pažintis su gimbal sistemomis prasidėjo nuo vienos reklamos, kuomet reikėjo supaprastinti ir apjungti daugybę skirtingų kameros judesio situacijų. Nuomos kompanija kaip tik buvo ką tik įsigijusi tokį įrenginį, pabandžiau ir patiko. Nuo to laiko beveik nefilmavau su bėgiais ir kameros vežimėliu.

Kadangi filmuoju nemažai riboto biudžeto trumpametražių filmų, toks filmavimo būdas leidžia sutaupyti, ar net tiesiog, leidžia nufilmuoti kai kuriuos kadrus taip, kaip kitu būdu nenufilmuotume. „Išvykoje“ norėjome kameros judesio, tačiau negalėjome sau leisti atsigabenti ten vežimėlio, krano, papildomo juos aptarnaujančio personalo. Ne visur ir nutiestume tokio ilgio bėgius. Alternatyva būtų steadicamas, tačiau neturiu reikalingos patirties dirbant su juo, reiktų papildomo kameros operatoriaus.
Vieni vaizdo operatoriai nemėgsta gimbalų, keikia ilgą pasiruošimą darbui su jais. Savo ruožtu manau, kad neblogai su tomis sistemomis susitvarkau. Pasiruošimo metu renkuosi tokią kamerą, aksesuarus ir jų konfigūraciją, kad maksimaliai greitai asistentai galėtų perkelti kamerą nuo gimbalo ant stovo ir atgal.

Apie iššūkius ir sunkumus filmuojant ne Lietuvoje…

Nuo pat pradžių buvau labai entuziastingas filmavimui užsienyje ir labai palaikiau šį Jorūnės sprendimą. Sunkumų daugiau buvo Lietuvoje – pradžioje reikėjo įtikinti dėstytojus, kad tikrai reikia šį filmą filmuoti užsienyje, kad jo neįmanoma nufilmuoti Lietuvoje, kad nesąmonė yra filmuoti žalio ekrano fone ir postprodukcijoje įklijuoti kalnus.

Didžiausia kliūtis – logistika. Norisi būti lokacijose, pažiūrėti kaip jos atrodo ryte, dieną, vakare, naktį. Kaip jos atrodo kai yra debesuota, o kaip – kai giedra. Norisi kurti kadruotes, mizanscenas lokacijose, galiausiai galbūt nufilmuoti testus su aktoriais. Filmuojant Lietuvoje, Vilniuje, galima nesunkiai nuvažiuoti į lokaciją norimu paros metu. Tuo tarpu panašiai ruoštis užsienyje kainuoja daug finansinių ir laiko resursų.

Su žmonėmis buvo lengviau – daugelį, manau, žavėjo filmavimas ekspedicijoje, kelionė, nuotykis. O visus kitus sprendimus įgyvendinti pavyko. Džiaugiausi filmavimu užsienyje, nematyta aplinka, lokacijomis.
Taip pat ne viską užsienyje pavyksta taip paprastai suderinti, kaip Lietuvoje, ypač, turint ribotą biudžetą. Bet tiek operatoriui, tiek visai filmavimo komandai svarbu mokėti teisingai pasinaudoti atsitiktinumais. Labiausiai patinkanti filmo vieta – vakarinė scena degalinėje, prieš pat filmo pabaigą. Atvažiavome į šią lokaciją gerokai pavėlavę, pakeliui jau planavome, ką darysime, jei scenos nespėsime nufilmuoti. Degalinės savininkai nesutiko stabdyti jos darbo, todėl tekdavo laukti kol išvažiuos kurą besipilantys klientai, tuomet filmuoti dublį ir tikėtis, kad į kadrą neįvažiuos nauji klientai, kurie, panašu, čia važiuodavo tyčia, pasižiūrėti filmavimo. O kol pastarieji pildavosi kurą, filmuodavome kokius nors reversus ar pick-upus, pasistambinimus, kuriuose nesimatė degalinės kolonėlių. Kol visa tai kartojome, atėjo magiškas momentas – įsižiebė mirksinti gatvės apšvietimo lempa, saulė nusileido už horizonto, išryškėjo silpnas degalinės kolonėlių apšvietimas, aktoriai puikiai suvaidino, ir gavome tai, ką ir panaudojome filme.

Apie Ispanijos šviesą…

Turėjome mikroautobuse atšvaitų, vėliavų, rėmų su šviesą sklaidančiais filtrais. Tačiau jų beveik nenaudojome. Manau, kad keletoje scenų panaudojome atšvaitą, vienoje – frost rėmą. Anksčiau esu gavęs komentarų: „O, ir vėl nieko nešvietei?“. Ir jei žinau, kad šviečiau, tai man skamba kaip pagyrimas. Reiškia, jog gerai parinkau apšvietimo balansą. Bet šį kartą tikrai praktiškai nieko nešviečiau. Turėjau ir komplektą ledinių „Dedolight’ų“ vakarinei (naktinei) scenai prie laužo, tačiau šviesa taip greitai kito (temo), jog ilgo dublio pabaigoje ledų šviesa jau akivaizdžiai matydavosi. Galiausiai išjungėme juos ir filmavome tik laužo šviesoje. Čia pasitarnavo T1.3 ojektyvai.

Keturių režiminių scenų laukuose seką filmavome dvi dienas – pirmąją ir trečiąją vieną dieną, antrąją ir ketvirtąją – kitą. Taip išsaugojome šviesos tęstinumą. Ispanija daug arčiau pusiaujo nei Lietuva, režiminiam filmavimui ši geografinė platuma nėra dėkinga – ten saulė leidžiasi ir šviesa kinta daug greičiau. Juokauju, jog kitą filmą reikės filmuoti vasarą Norvegijos šiaurėje, nuolatinio saulėlydžio metu.

Apie postprodukciją ir spalvinį koloritą…

Kiekvieną kartą bandau sau pasakyti, kad daugiau pats spalvų korekcijų savo filmuotiems filmams nebedarysiu, tačiau vienos ar kitos aplinkybės lemia, kad vėl grįžtu į savo namų studiją. Sudėtinga yra atsiriboti nuo filmo, kurį pats filmavai, bet nemanau, kad su koloristu turėčiau prabangos šiame projekte dirbti tiek valandų, kiek pats praleidžiu prie filmo. Tiesa, profesionalūs koloristai, tikriausiai, padarytų daugelį dalykų daug greičiau nei aš, ar profesionaliau. Bet manau, kad ir filmo spalvos, kai jas tvarkau pats, tampa mažiau standartinės, gal net ne visai teisingos. Galbūt tai į naudą. Tuo pačiu įgaunu daug patirties su kamerų medžiaga ir galiu drąsiau elgtis aikštelėje. Žinau, kaip tą ar aną galėsiu patamsinti ar pašviesinti, perkomponuoti kadrą su nukirpta aktoriaus galva, nereikalingus dalykus ištrinti iš kadro.
Spalvinį koloritą buvome susigalvoję tiek su Jorūne, tiek su filmo dailininke Juste Vazgyte ir kostiumų dailininke Rūta Lečaite. Šalia Vilniaus filmavome testus, o per pasiruošimo dieną Ispanijoje pasirinkau LUTą iš „Arri Look Library“. Tuo metu jis man atrodė gerai, tačiau postprodukcijoje vistiek viską perdariau.

Apie tai, kas nustebino ir ką būtų daręs kitaip…

Šiame projekte nusivylimų nebuvo. Bent jau neprisimenu. Dirbome su draugiška ir puikia komanda, smagiai leidome laiką. Tiesa, pirmąją filmavimo dieną, pagal saulės kampo kalkuliatorių, buvau numatęs kada saulė pasislėps už horizonto. Tačiau horizonte buvo kalnai ir saulė pasislėpė kone valanda anksčiau. Kalkuliatorius to nenumatė. Teko perfilmuoti tą kadrą kitą dieną.

Maloniai nustebino garso operatorių – Kipro Čėsnos ir Kazimiero Čejausko – profesionalumas: tiek aikštelės garso takelių filmo montaže dar nebuvau matęs. Išsisklaidė bet kokie mitai apie vaizdo operatorių ir garso operatorių nesutarimus. Žinojau, kad turime iš Ispanijos parsivežti kuo daugiau ir kuo kokybiškesnių originalaus garso įrašų, todėl nuolat bendradarbiavome. Šis procesas privertė vėl prisiminti, kad turiu tiksliai numatyti ir pasakyti, kur bus filmuojamo kadro ribos (ypač automobilių interjeruose), nes tuojau pat ties jomis atsirasdavo mikrofonai. Kartais net prajuokindavo toks nuolatinis balansavimas milimetrais, vėlgi, vardan geriausio rezultato.
Na, o jei būčiau turėjęs visas technines ir finansines galimybes – manau, kad būčiau filmavęs 35 mm juosta, kai kuriems kadrams naudojęs kraną, lowloaderį.

Apie vienuolynus, palaiminimus ir padėkas…

Visa šio filmo komanda gyveno vienuolyne. Vienuolyno tėvas Fernando palaimino mus ir filmą, todėl viskas sekėsi. Per pietus ir vakarienę būdavo vyno. Kai jis baigdavosi, vienuoliai nešdavo dar…
Atvirai kalbant, balansuoti kameros ant gimbalo nemoku, tad būtinai renkuosi asistentus, kuriais ypač pasitikiu: šioje išvykoje negalėjo dalyvauti mano ilgalaikis kolega Kęstutis Serulevičius, todėl pasirinkau Jokūbo Miškinio ir Vytenio Kriščiūno tandemą. O „ARRIRAW“ medžiaga rūpinosi Odeta Riškutė. Ir kaip visada, atsiprašau komandos, jei kas buvo ne taip… (juokiasi).