„Švelnūs kariai” yra dokumentinis Marijos Stonytės ilgametražis filmas – pirmas ilgas debiutas ne tik režisierei, bet ir operatoriui, Lietuvos kino operatorių asociacijos naujam nariui, Vytautui Plukui. Šio filmo pasaulinė premjera vyko Kinijoje, o praėjusiais metais ir Scanoramos” festivalio metu.

Vytautas Plukas ir Marija Stonytės pažįstami nuo studijų laikų. Kartu studijavo bakalaurą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kūrybinę draugystę pratęsė ir toliau  – 120 pamainų, per kurias buvo nufilmuoti „Švelnūs kariai”. O kur montažas, postprodukcija…

Apie filmavimo trukmę, darbo metodus…

Tiksliai pasakyti, kiek buvo filmavimo pamainų būtų sunku, bet jau filmavimams baiginėjantis, suskaičiavau 120 dienų. Dažniausiai filmuodavome po vieną dieną – ryte atvažiuodavome ir vakare išvažiuodavome. Žinoma, norint užfiksuoti ankstyvą rytinį karių gyvenimą, tekdavo nakvoti kareivinėse, o tai nebūdavo labai kokybiškas poilsis, tad dažniausiai privengdavome tokių filmavimų.

Montuoti pradėjome įpusėjus filmavimams. Marija buvo net padariusi trumpo metro filmą iš jau nufilmuotos medžiagos. Šis metodas buvo labai geras pasibandymas, kaip atrodytų filmas, koks jo tonas, kokia stilistika. Vėliau Marija montuodavo atskiras scenas beveik po kiekvienos sėkmingesnės išvykos. Tai padėjo suvokti apie tai, ko trūksta, kas pavyko, kur reikėtų skirti daugiau dėmesio. Manau, kad toks grįžtamasis ryšys tampa labai stipriu katalizatoriumi kūrybai. 

Apie purvą, vandenį…

Didžiąją dalį filmavimų stengdavomės būti kuo mobilesni ir universalesni. Apsirengdavome taip, kad nebūtų baisu atsistoti į balą ar stovėti šaltyje. Dažnai net neimdavau stovo, kad galėtume greičiau reaguoti į situacijas. Prieš rimtesnes pratybas atvažiuodavome bent dieną prieš filmavimus, kad galėtume apžiūrėti lokaciją, pagalvoti, iš kur būtų įdomiausia filmuoti ir, aišku, saugiausia. Pasidarydavome judėjimo planą, filmavimo strategiją, buvome net pasigaminę savadarbius splashbagus kameroms, kad nebūtų baisu įmerkti kamera į vandenį, arba netyčia nukritus neįvyktų tragedija ir nesustotų filmavimas.

Atsimenu vieną pamainą, kai atvažiavome filmuoti į poligoną. Pratybos, kuriose būrys kareivių bėga mišku, staiga griūna dengtis, tada vėl bėga, vėl griūna ir t.t. Na, o mes bandom bėgti iš paskos savo pagrindinės personažės ir filmuoti. Tai buvo labai sunku, nes kareiviai taip greit bėga, kad bėgant filmuoti nepavyksta, o kai griūna gintis –  tas momentas toks trumpas, kad tik man spėjus prisivyti, jie jau vėl stojasi ir bėga. Ir niekada nežinai, į kurią pusę bėgs, tad pasiruošti ar laukti toje pozicijoje – nerealu. Gerą pusdienį pasikankinus, jau buvo apėmus neviltis ir beprasmybės jausmas. Tada norėjau pasiduoti, bet Marija paragino dar kartą pamėginti, nes kareiviai atviresniame lauke, gal netyčia kažką pavyks užfiksuoti. Bėgiojam, bėgiojam ir tuomet kareiviai nukrito ant žemės ir nebekilo. Tuomet aš spėjau įsitaisyti su kamera, pasistačiau stambų planą ir filmuodamas žiūriu, kad Gintarei (filmo personažei) ant ginklo pradėjo būrys boružėlių laipioti. Tai buvo toks nuostabiai gražus momentas, kad visas staiga įsitempiau ir galvojau kaip nesugadinti kadro. Po keletos minučių Gintarė nubėgo, o aš taip ir likau klūpėti… Iš to skubėjimo taip nepatogiai įsitaisiau, kad visos kojos ir rankos nutirpo, tiesiog negalėjau atsistoti. Vėliau iškart bėgau Marijai parodyt kadro ir abu vos ašaras laikėm! Tada tas prasmės jausmas su kaupu sugrįžo. 

Apie filmavimo stilistiką…

Kai Marija mane pakvietė prisidėti prie šio projekto, ji jau žinojo, kad kamera visada turi būti šalia personažų. Norėjo žiūrovą pastatyti tarsi į kario poziciją, todėl beveik viskas buvo filmuota iš rankų. Žinoma, per visą filmavimo laikotarpį išbandėme įvairių stilistinių elementų: filmavome su dronu, steadicamu. Deja, didžioji dalis tų elementų nepasitvirtino, todėl vis grįždavome prie pradinės idėjos. 

Gediminui Venckui (antros kameros operatoriui) kilo idėja filmuoti tam tikras scenas sulėtintai. Purvini kareiviai, lėtai bėganti vandens srovė – aš niekad ir nepaklausiau, kaip jis tai sugalvojo, bet visi iš karto supratom, kad tinka! Viso filmavimo eigoje bandžiau daugiau kadrų filmuoti sulėtintai, bet tas nepasiteisino. Kaip filmo montuotoja Mirijam Jegorov pasakė  „Gyvenimas ir taip yra sulėtintas”.

Įpusėjus filmavimams buvo apėmęs kažkoks jausmas, kad filmo gale,  kai tarnyba jau bus baigta,  filmuosime nuo stovo. Manėme, kad tas objektyvesnis žvilgsnis turėtų suteikti kažkokio pasikeitimo ir apibendrinimo jausmo. Manau šis sprendimas pasiteisino.

Apie psichologinius sunkumus…

Didžiausi sunkumai buvo psichologiniai – kova su savimi. Projekto pradžioje filmavome situaciją, kurioje man dalyvauti ir filmuoti buvo labai nejauku ir norėjau, kad greičiau baigtųsi. Po kurio laiko, namie žiūrint medžiagą, negalėjau suprasti, kodėl taip blogai nufilmavau… Dabar, patogiai sėdint prie didelio ekrano yra taip įdomu žiūrėti tą nepatogią situaciją. Buvo labai sunku suprasti, kodėl tas situacijos vertinimas taip kardinaliai skiriasi tarp to, kai joje dalyvauju ir žiūriu iš šalies ir atvirkščiai – kai žiūriu iš toli, joje nedalyvaudamas. Vėliau po truputį supratau, kad filmuodamas neišvengiamai atsinešu kažkokias savo būsenas, kai esu pavargęs, kažką skauda, nepatogu, bet tuo pačiu ir būdamas tose situacijose neišvengiamai tampu savotišku dalyviu ir perimu mane supančių žmonių būsenas. Manau tai buvo didžiausias išbandymas iš visų.

Apie stebuklingus paukštelius…

Žinojom ir patys savo akimis matėme, kad tam tikru metu kareiviai išeina pietauti ir kambariuose palieka atvirus langus, per kuriuos atskrenda zylės susirinkti trupinių nuo lovų. Matyt, tas aiškus kariuomenės ritmas leido ir gamtai prisitaikyti. Zylutės išmoko, kad yra tam tikras tarpas, per kurį jos gali jaustis saugiai – atskristi ir susirinkti trupinių. Reikėjo labai daug kantrybės, kad tai užfiksuotume. Kartais važiuodavome filmuoti tik tų zylučių… Patys kareiviai labai padėjo – stebėjo, kada jos atskrenda ir pranešdavome mums, o tuomet lėkdavome jų gaudyti.

Apie nepanaudotą medžiagą ir post – produkciją…

Dažnai žiūrėdamas medžiagą po pamainos pasukiodavau spalvas, ieškodamas, kas labiau tinka, bet iš esmės visą koloritą padiktavo pati kariuomenė – kamufliažo, gamtos spalvos. Labai įdomu, kad kaskart atvažiavus į kareivines filmuoti, pritraukdome labai daug visų dėmesio ir ne dėl to, kad filmuojam, o dėl to, kad toje vienodai apsirengusių žmonių juroje, bet kokia kita spalva labai išsiskiria – tampa akcentu. Vėliau išmokome šiek tiek labiau maskuotis. Bet, iš esmės,  tai tapo ir mūsu spalvų postprodukcijos raktu – bandymas suvaldyti bet kokią kitą spalvą,  kuri nėra žalia ar ruda, o kartais kaip tik – tokios spalvos išryškinimas. Manau filmo koloristas Lauri Laasik puikiai pagavo tokią spalvų filosofiją.

Tai, kas buvo nepanaudota – nuo to man širdies neskauda. Atsisakyti mėgstamo kadro yra stiprybė. Gražus ar paveikus kadras dar nereiškia, kad tai tarnauja filmui. Juk ne gražiausius kadrus filmuojame savo shoreelui, o kuriame filmą.