Ketverius metus kurtas filmas pagaliau pasiekė kino teatrus. Per premjerą, vienas iš režisierių Vytautas V. Landsbergis sakė, kad: „Tai nėra mano, Giedriaus Tamoševičiaus ar LKC filmas – tai visų, visos Lietuvos filmas”. Apie tai, apie darbą su 2 režisieriais, sunkumus, kitą kameros operatorių bei filmavimą ant juostos pasikalbėsime su Lietuvos kino operatorių asociacijos nariu Vytautu Pluku.
Vytautas prisiminė apie filmo techninę dalį: „Filmavau su kamera Sony Venice – tuomet ji buvo tokia naujutė, tik pasirodžiusi rinkoje. Taip pat pasirinkau Zeiss High Speed objektyvus bei naudojom Black Diffusion efektinius filtrus. Buvo įdomu išbandyti kameros jautrumą. Kadangi koncepcija buvo išnaudoti kuo daugiau natūralios šviesos, tad kameros ir objektyvų jautrumas pasitarnavo tikslingai”.
„Ar buvo kitoks procesas, dirbant su 2 režisieriais, net nežinau… Giedrius ir Vytautas priėmė sprendimą, kad Giedrius – lyg pagrindinis režisierius, nes Vytautas tuo pat metu prisiimė ir prodiusavimo, gamybinių užduočių, rėmėjų paieškų. Bandėme išlaikyti tai, kad visi trys sprendžiam dalykus, o ne atskirai darome sprendimus. Aikštelėje daugiausiai buvo dirbta su Giedriumi. Vytauto pastabos buvo labiau bendrinės, labiau ideologinės, bendro tono ar jausmo. Viskas buvo labai harmoningai, gražiai plaukė“.
„Buvo labai ilgas procesas pačios vizualikos paieškų. Iš pradžių, labai nemažai žiūrėjome lietuviškų filmų partizanine tema, to laikmečio. Tai buvo nemaža analizė to, kas yra įprasta žiūrovui, bet ką mes norėtume padaryti kitaip, nekartoti to paties ir rasti mums priimtiniausią sprendimą. Buvo suvokimas, kad nesinori praeities pasaulio žaisti, rodyti kameriniu būdu, norėjosi maudytis tame, būti tame, būti čia ir dabar, o ne rekonstruoti praeitį. Norėjosi dokumentiškesnio priėjimo prie šios temos. Kartais atvažiuodavome į lokaciją, rasdavome tai, kas išlikę iš to laikmečio, bet galėdavai tik ten ir žiūrėti, nes bet kur kitur pasisukus jau matydavai naujus namų stogus, elektros stulpus. O tada būdavo iššūkis, kaip nufilmuoti tą sceną, žiūrint tik ta kryptimi” – prisiminė darbą su režisieriais bei kūrybinius atradimus Vytautas.
Šiame projekte filmavimo metu aikštelėje buvo 2 operatoriai: Vytautas Plukas bei Povilas Baltinas. Titrų pabaigoje, pagrindinio operatoriaus pavardė yra V. Pluko, o P. Baltinas įvardijamas kaip kameros operatorius. Vytautas atskleidė, kodėl taip įvyko, kas per sumanymas buvo: „Povilas jau buvo šiame projekte, kai jis prasidėjo, kai jau buvo sugalvota koncepcija. Tuomet Giedrius pasikvietė mane. Ilgai ieškojome, kaip čia padaryti, kokiu keliu eiti, bet galiausiai visi gražiai susitarėme, kad aš būsiu pagrindinis operatorius, o Povilas kaip kameros operatorius. Tai buvo iššūkis ir man, nes niekad nesu to daręs, bet priėmiau kaip galimybę, kurią būtų galima įdomiai išnaudoti. Buvo sugalvota koncepcija, kad filmuotume dokumentiškai. Daug filmavimo iš rankų, tai didelis fizinis krūvis, o pasidalinti tą krūvį yra duotybė, labai gera. Iš vienos pusės darėm eksperimentus, kuomet su Giedriumi statėme mizanscenas ir nerodėm Povilui specialiai, kad jam būtų lyg siurprizas, kad jis pirmą kart pamatytų filmuodamas. Tie maži netikslumai, pavėlavimai yra labai gerai. Žinoma, ne visur galėdavome daryti tokius eksperimentus. Pavyzdžiui, mūšio scenoje reikėjo viską tiksliai žinoti, tad filmavome su repeticijomis, kad visi viską matytų ir nebūtų netikėtumų”.
„Būti pagrindiniu operatoriumi šiame projekte buvo lyg dvipusis dalykas: iš dalies yra labai gera sedėti prie monitoriaus, stebėti dalykus. Daug dalykų geriau pastebi, kuomet nebūni tame, šviesą statyti žymiai lengviau, su aktoriaus bendrauti, viskas tikrai paprasčiau. Bet kartu būna tokių momentų, kai pats nori paimti kamerą, nes žinai, kaip ji turi judėti, o paaiškinti negali, nes tuo metu tai yra toks jutiminis dalykas. Tada būdavo akimirkų, kai pats paimdavau kamerą, atsiprašydavau Povilo. Džiaugiuosi, kad jis tai suprato”.
Su kokiais iššūkiais ar sunkumais Vytautas susidūrė? Jis prisiminė ir išskyrė kiek ekstremalesnes scenas: mūšio, plaukimo upe: „Pirmas kartas buvo su tokiais ekstremaliais plaukimais. Man buvo sportinis interesas, viskas labai įdomu. Pavyzdžiui, plaukimas upe buvo iš vieno paspaudimo. Turėjome mažai laiko, aktoriai pasileido upe, o mes su Augustu Griciumi (key grip) taip pat pasileidome upe. Aš laikydavau kamerą, Augustas mane, dar pakeldavo kokią šaką, atlaisvindavo kelią. Visi įeidavome į tą būseną – kaip aktoriai. Tas labai padeda įsijausti, tada labai lengva filmuoti”.
Visą pokalbį su Vytautu Pluku galite pasiklausyti čia: