Praėjusių metų balandžio mėnesį Lietuvą pasiekė džiugi žinia iš Kanų – režisieriaus Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Uogos” varžysis konkursinėje trumpametražių filmų programoje su dar kitais 8 filmais iš viso pasaulio. Beveik po metų pertraukos filmas pagaliau atkeliavo ir į Lietuvą – jis buvo dalis „Kino pavasario” atidarymo programos (kartu su filmu „Po saule”). Tokiu sprendimu festivalio sumanytojai norėjo atkreipti dėmesį į trumpametražių filmų svarbą. Nors Vytautas Katkus yra operatorius bei LAC narys, tačiau šį kart kalbinsime ne jį, o „Uogų” operatorių, Lietuvos kino operatorių asociacijos narį Simoną Glinskį. Pokalbyje ne tik prisiminė „Uogų” pasiruošimą, filmavimą, darbą su Vytautu, bet pasidalino šviežiais potyriais po tik ką pasibaigusio Karolio Kaupinio filmo „Badautojų namelis” filmavimo darbų.
Su Simonu susitikome jo namuose – kiek pavargęs, bet su gera nuotaika. Paklausus kaip jaučiasi, atsakė, kad: „Pabaigėm beveik Karolio filmą: iš 22 pamainų nufilmavome 21 dieną. Beliko viena pamaina, kai bus sužaliavę visi medžiai gegužės kažkelintą. Metų laikotarpis buvo toks užimtas: prasidėjo su Marijos Kavtaradzės filmu, kuriame gafferiavau, Laurynas Bareiša buvo operatorius statytojas, o Vytautas Katkus kameros operatorius, tuomet ruošėmės Igno Meilūno animaciniam filmui, kuris truko apie 100 pamainų, daugiau nei pusę metų. Tada paskutinė animacinio projekto savaitė dengėsi su Karolio filmo pasiruošimu – reikėjo būti ir ten ir ten. Labiausiai ir nervina tokie persidengimai – negali pasakyti, kad dar baiginėji kitą projektą ir todėl negali ateiti ar pilna koja būti jau naujame projekte”.
„Džiaugiuosi, kad prieš tai dirbau su Laurynu Bareiša – labai vertinu tokias mokyklas, tai yra didžiausias mokslas pabūti kito filmavimuose ir pamatyti kaip jis daro, kaip pasirenka kadrą, kaip su režisieriumi bendrauja. Norėčiau net daugiau tokių projektų – pabūti ne kūrybinėse pozicijose. Tas pradėjo kabinti: kaip bendrauti su žmogumi. Šiame trumpametražiame filme „Uogos” didžiausias iššūkis Vytautui Katkui ir buvo bendravimas su manimi: kaip bendrauti su operatoriumi, kaip kalbėti ne tiesiogiai techniškai”.
Kokia atmosfera, kas buvo svarbu aikštelėje? Simonas ilgai negalvojęs atsakė, kad: „Galėjau rinktis savo komandą, bet Vytautas norėjo žinoti, kas bus tie žmonės. Jam buvo labai svarbu aikštelės atmosfera, kad nebūtų jokių distraktinimų. Geriau bus nefokusas, geriau suklibės bėgiai, bet kad tik nebūtų jokių trikdžių. Vytautas norėjo, kad filmavimo grupė būtų tokia nematoma”.
Kiek laiko skirta man? Kiek aukoti savo laiką ir atiduoti režisieriui, darbui su aktoriais? „Aš gal esu neužaugęs, kad per trumpą laiką sugebėčiau neklystant priimti sprendimą, kuris padarytų tą vizualiką. Tikriausiai turiu per mažai praktikos. Ar esu per dosnus? Na ne, gal tegu geriau vaidins aktorius, nes jei jis gerai vaidina – kiek kartų pamatei, kad tam kadre bloga šviesa ar kompozicija? Nė karto. Bet jei aktorius blogai vaidina – tu žiūri į tą kadrą ir analizuoji, kas čia yra blogai, kodėl nesižiūri?”.
„Vytautas praaugo, pralenkė mane. Čia yra didžiausia dovana. Aš žiūriu į savo vaikus ir galvoju, kad jie turi mane praaugti. Aš žiūriu į savo tėtį, kokius jis namus pastatė – aš jo nepraaugau. Aš juo žaviuosi: kiek jis turėjo laisvės kūryboje, sprendimuose – jis nesiliauja stebinti savo veikla, kūryba, frazėmis, nors jam jau 85 metai. Katkus labai greit praaugo – kas jis mato šviesą, viską – jis yra unikumas. Tuomet aš supratau, kad noriu praeiti jo mokyklą, pamatyt jį, pamatyt kaip jis sugalvoja dalykus, kaip jis naudoja tuos plačius objektyvus. Jam gal kartais pritrūksta jautrumo, nes būna sprendimų, kuriuos kaip sugalvoja, taip ir padaro. Kartais man tie sprendimai eina į vieną pusę, o istorija į kitą. Bet ir jis dar mokinasi”, – Simonas prisiminė apie bendrą pažintį su Vytautu nuo Skalvijos kino akademijos laikų.
Visą pokalbį su Simonu Glinskiu galite pasiklausyti čia:
