Šių metų birželio 2 dieną buvo paskelbti nominantai svarbiausiuose kino apdovanojimuose Lietuvoje „Sidabrinė gervė“. Net 11-ą iš jų susirinko filmas „Piligrimai”. Lauryno Bareišos režisuotas filmas, kuris labai ryškiai pasižymėjo visos mūsų šalies kino istorijoje: geriausias filmas Venecijos kino festivalyje, geriausias scenarijus Salonikų kino festivalyje ir dar būtų galima vardinti ir vardinti…
Laurynas Bareiša ir Narvydas Naujalis dirba jau ne pirmą kartą. Abu – diplomuoti operatoriai, Laurynas tuo pačiu ir diplomuotas režisierius. Ar tai ir yra paslaptis sėkmingų filmų? Ar tai padeda dar įtikinamiau ir realiau perteikti istoriją? O galbūt vyksta nemažai ir vizualinių nesutarimų? Narvydas Naujalis – apie viską atvirai!
Apie technikos pasirinkimą…
Šiam filmui pasirinkau Arri Amira kamerą. Pagrindinis objektyvas buvo Angenieux Optimo Zoom 24-290mm; T 2.8. Turėjome Arri Ultra Prime setą, kurį galvojome, kad naudosime interjere, jei pritrūktų vietos, naktinėms scenoms (dėl šviesesnės diafragmos). Pagrindinį zoomo objektyvą testavome Karmėlavoje, pasiruošimo etape. Vykome filmuoti testų galimose filmo lokacijose ir su Laurynu įsitikinome, kad šis Angenieux zoomas su savo turimais židinio nuotoliais tinka filmui.
Apie darbą su režisieriumi (kartu ir diplomuotu operatoriumi) bei apdovanojimus…
Su režisieriumi Laurynu Bareiša man sekėsi dirbti tikrai gerai, nesipykome. Pats filmas turi savitą kino kalbą, todėl darbas filmavimo aikštelėje ir buvo nestandartinis. Laurynas gerai supranta vizualiką, šviesą, kadro kompoziiciją. Dažnai pats nusprendžia, kur turi stovėti kamera. Aš stengiuosi suprasti Lauryno pasirinkimus, siūlymus ir ten, kur lieka laisvės, pasiūlau savo idėjas.
Žvaigždžių liga? Ne, tik džiaugsmas už visą komandą, filmą! Tokie apdovanojimai tik patvirtina, kad viskas juda teisingu keliu. Labai smagu, kai darbas, kuriuo tu tiki, jį supranti, jis tave veikia, gauna pripažinimą platesnės kino bendruomenės.
Apie filmavimo stilistiką, įkvėpimus ir iššūkius…
Šio filmo stilistika, manau, kad formavosi jau ankstesniuose Lauryno trumpametražiuose filmuose. Filmavimas su stovu ir zoomu, vieno kadro scenos, natūralios filmo spalvos, viskas pakankamai realistiška.
Naktinės scenos buvo sudėtinga filmo dalis. Pasistengiau rasti rankinį žibintuvėlį, kuris yra pakankamai stiprus kurti raktinę naktinę šviesą (taip pat jis labai gerai pasiteisino rūsio scenoje). Sunkiausias filmo iššūkis buvo darbas su kamera, kuri yra ant stovo, o ant jo uždėtas zoom objektyvas. Surasti vietas, kada kamera pradeda pritraukinėti vaizdą, kada atitolsta, surasti tempą, išmokti aktorių judesį kadre, kad sugebėtum tiksliai sukomponuoti kadrui reikalingą informaciją – tai buvo nelengva.
Apie abejones ir tikslus…
Ankstesniame interviu kalbant apie „Bėgikę” minėjau, kad „fizinis nuovargis apsaugojo nuo abejonių, ar pavyko nufilmuoti taip, kaip reikia”. Šiame filme – jokių abejonių nebuvo, viskas buvo gerai. Laurynas po pamainos montuodavo filmą, sudėdavo scenas, kurias nufilmavome tą dieną. Viską pasižiūrėdavome ir abejonių nebelikdavo!
O tikslai… Nebuvau susigalvojęs išsimėginti tam tikrus filtrus ar su žibintuvėliu šviesti naktines scenas. Tikslas buvo gerai nufilmuoti filmą. Man labai sunku įtraukti kažkokį elementą į kūrybinį procesą, kuris neturi ryšio su pačia filmo istorija.
Apie šviesą…
Didžioji filmo dalis vyksta dieną, eksterjere, kur pagrindinis šviesos šaltinis – saulė. Mes nenaudojome jokių papildomų šviesos šaltinių, tik pasiruošimo metu išsirinkdavome laiką, kada dėkingiausiai krenta natūrali šviesa.
Pats filmo stilius ir lokacijos nereikalavo labai didelių šviesos setupų, bet visa papildoma šviesa, kuri buvo statoma gafferių, turėjo labai subtiliai ir natūraliai įsilieti į bendrą viso filmo natūralų stilių.
Šio filmo gafferis Tadas Mikalauskas netgi pagamino mobilų gatvės žibintą su prasto spektro gatvės apšvietimo lempa, kurį galėjome naudoti kadre ir už kadro šviečiant naktinius Karmėlavos eksterjerus. Filmas buvo filmuojamas nuosekliai ir planuodami matėme, kad vieną dieną mums reikia pilnos apšvietėjų komandos, kitą dieną galime filmuoti be apšvietėjų ir gafferio, trečią dieną reiks tik labai minimalių sprendimų su šviesa. Tadas Mikalauskas gafferriavo prie sudėtingesnių šviesos atžvilgiu scenų, Linas Žiūra gelbėjo prie mažesnių setupų, bet ne ką mažiau svarbių. Aš labai dėkingas abiem filmo gafferiams už puikų darbą kuriant šviesą „Piligrimų” filme ir už supratimą, įsiklausymą ieškant sprendimų kaip pašviesti scenas, bet kartu išlaikyti stiprų natūralumo įspūdį.
