Šio filmo premjera įvyko festivalio „Kino pavasaris” metu – tai buvo vienintelis lietuviškas filmas konkursinėje programoje. Beveik septynerius metus rašytas scenarijus, trukę filmavimai, postprodukcija, karantinai… Lietuvos kino operatorių asociacijos narys bei šio filmo operatorius Julius Sičiūnas pasidalins apie Prancūziją Lietuvoje, apie kūrybinius ieškojimus bei kokius kadrus nufilmavo šio filmo gripas.

„Tai yra dekados filmas – dešimt metų trunkantis filmas” – taip juokauja šio filmo režisierė Austėja Urbaitė bei šio filmo operatorius Julius Sičiūnas. „Tikrai nepamenu, kada sužinojau apie šį projektą, bet faktas, kad Austėja ilgai nešiojosi šią mintį. Ji jau LMTA laikais man pasakojo apie šią temą, bet konkrečiai susieti to su šiuo filmu negaliu. Jei kažkada ir pasakojo – viskas labai stipriai pasikeitė. Mes su Austėja baigėm LMTA su tuo pačiu filmu, gal dėl to mes ir susidirbome. Nors akademijos laikais nebuvo, kad visus darbus darėmė dviese. Filmavau su ja ekranizaciją ir gavau „Gilės” statulėlę, tada su Austėja filmavo Vytautas Plukas ir taip pat gavo „Gilės” statulėlę – atrodo, kad visi filmai Austėjos filmai gavo statulėlę… Na, kartu daryti „Tiltai” buvo tik nominuoti „Ąžuolo” kategorijoje.

Julius prisiminė apie tai, kiek buvo melo, kiek buvo tikros Lietuvos, kiek Prancūzijos. Kiek teko meluoti postprodukcijoje: „Tas namas atseit yra Prancūzijoje ir veiksmas vyksta Prancūzijoje. Viso filmavome 24 pamainas: 20 pamainų name, 2 pamainos miške Lietuvoje bei kiti lauko kadrai ir 2 pamainos Italijos kalnuose – praėjimai su aktore Dovile Kundrotaite bei kadrai postprodukcijai. Ar buvo šokas gavus planuotę? Ne, tikrai nebuvo, gal labiau buvo šokas tas, jog vis nesulaukdome patvirtinimo dėl filmo biudžeto. Nebuvo aišku, kur mes filmuosime, kas bus, jei filmuosime ne Prancūzijoje, ar gausime tą namą. Visi šie dalykai buvo sunkiausi. Na, o sužinojome, kad pinigų neužtenka, tad Austėja perrašė scenarijų taip, kad viską būtų galima nufilmuoti Lietuvoje. Tada buvo užduotis – ar rasime tokį namą, kuris aprašytas scenarijuje. O prisiminus praeitį, bijau sumeluoti, bet pirminis scenarijus, kurį šlifavo dvejus metus buvo per brangus, nes buvo tokių scenų, kur yra turguje, visa šeima eina į miestelį. Kitaip pasakius – visiški Prancūzijos vaizdai, nekalbu apie masuotę… Kai sužinojome, kad negaunam tiek pinigų, kiek reikėtų, supratome, kad reik arba visai nedaryt filmo arba perrašyt scenarijų. Bet jei perrašyti, tai reik dabar ir greitai. Buvo visokių minčių, net nepamenu, kurio nervai buvo šaltesni, bet buvo priimtas sprendimas perrašyti scenarijų Lietuvai, nebevažiuoti niekur toli nuo pagrindinio namo arba važiuoti tik ten, kur galime pameluoti ir susigalvoti maksimaliai 10 kadrų, kur galėsime įpiešti Prancūzijos vaizdus”.

„Ar buvo didelis iššūkis dėl prancūzų kalbos? Tikrai ne. Aš scenarijų skaičiau lietuviškai, jis buvo aiškus. Nebuvo problemų, kad kažko nesuprantu. Gal buvo keista, kad Austėja kalbėjo prancūziškai tuomet, kai reikėdavo priimti staigiai tam tikrus sprendimus ar pataisyti kažkurias vietas – tais karštesniais momentais viskas vykdavo prancūzų kalba. Ir tada tu nieko nesupranti kas vyksta, ką režisierė kalba su aktoriais. Bet nepamenu, kad filmas būtų man neaiškus, kad man, kaip operatoriui, kažkas būtų neaišku, nes aktoriai šnekasi prancūzų kalba, o mes Anykščiuose lietuviškai”.

„Kaip atsirado stockinė medžiaga? Tai buvo jau prieš pat projektą aišku. Mes žinojome, kad nenufilmuosime degančio miško, o nupiešti tokį 3D projektą yra visiškas Holivudas. Vėžliuko kadras atsirado filmo procese, Austėja jau žinojo, kad to kadro reikės. Gyvatės medyje, vandenyje – visų šių kadrų ieškojome labai ilgai, nes buvo arba bloga techninė kadrų pusė, arba tiesiog netinkami dėl pačio objekto. Aš ne tiek daug dalyvavau šiame procese, bet Austėja su manim visad bendravo ir tvirtindavosi. Man keli kadrai žiauriai nepatiko dėl techninių dalykų, tai koloristas Jonas Sunklodas labai daug dirbo. Neįsivaizduoju, kiek kartų renderino, perrenderino, valė… Bet vistiek man tie kadrai neatrodo geri. Aš jaučiu, man nefaina. Bet ką reiškia man nefaina? Filmui reikia tų kadrų, režisierė sugalvojo, filme jie veikia, niekas nepastebi. Faina, kad Austėja atstovėjo, laikėsi savo idėjos ir nepasidavė mano ar kitų nuomonei, kad kadrai netinkami dėl techninių dalykų, kokybės skirtumo. Buvo gyvačių kadrų, kuriuos nufilmavome ir mes patys. Viena buvo nuodinga, tai filmavau su ilgu objektyvu, bet negerai ten atrodė. O Jonas Burnickis buvo gripas, jis ne taip bijojo gyvačių, tai uždėjom platesnį objektyvą ir sakiau jam eiti nufilmuoti. Tai vat ir gripas nufilmavo vieną kadrą. Tik tas kadras berods neįėjo į filmą”… – prisiminė Julius.

Visą pokalbį su Juliu Sičiūnu galite pasiklausyti čia: