FELIKSAS ABRUKAUSKAS filme „Sinefilija”:  „Šiuolaikinės filmavimo technikos pagalba gražiai nufilmuoti nėra sunku, sunkiausia yra suprasti, kaip nufilmuoti teisingai”

Režisierius Algimantas Puipa paskutinius savo filmus filmavo su Viktoru Radzevičiumi, Algimantu Mikutėnu. Operatorius Feliksas Abrukauskas prieš filmuojant šį filmą dirbo su Emiliu Vėlyviu, Ernestu Jankausku. Įsitikinimas, kad režisierius turi atrast savo operatorių visam gyvenimui, tampa kaip mitas. Pastarasis tandemas – puikus to įrodymas. Kardinaliai kitoks (teksto autorius taip tikrai mano) Algimanto Puipos filmas nuo ankstesnių leido pasirinkti tam geriausiai tinkantį operatorių, su kuriuo buvo atrasta vieninga filmo kalba.

Feliksas Abrukauskas – ilgametis Lietuvos operatorių asociacijos narys bei pirmininkas dalinasi prisiminimais, įkvėpimais bei savo atradimais.

Apie juoką skaitant scenarijų…

Jau seniai nebuvau tiek juokęsis skaitant scenarijų. Man labai patiko! Scenarijus ir jo lokacijų įvairovė mane sudomino, pajutau, kad galima tikrai įdomiai jį realizuoti. Kadangi istorija neturėjo nuoseklios pasakojimo struktūros, aiškaus naratyvo, iš karto buvo aišku, kad bus galima improvizuoti ir priiminėti keistus sprendimus, kas liečia vaizdo tęstinumą: spalvas, kompoziciją, mizanscenas. Aptarus scenarijų ir jo atlikimo stilistiką su režisieriumi, galutinai apsisprendžiau dalyvauti filmo „Sinefilija” kūrybiniame procese. Tokio žanro filme yra daug erdvės kūrybai, vizualinei laisvei ir improvizacijai. Todėl su Algimantu vizualiai prie nieko neprisirišom, tiesiog mėgaudamiesi kūrėme naują pasaulį.

Apie kameros pasirinkimą, anamorfinius objektyvus…

„Sinefilijai” pasirinkau kamerą Arri Alexa Mini kartu su Cooke anamorfiniais objektyvais. Kadangi visą filmą nusprendėme filmuoti iš rankų, man reikėjo orientuotis į techniką, kurios svoris būtų adekvatus, nes supratau, kad kiekvieną dieną kamerą ant peties turėsiu laikyti po 7-9 valandas.

Norėjau filmuoti šį filmą su anamorfiniais objektyvais, nes jie man pasirodė idealiai tinkantys šiam scenarijui, formatas atitiko filmo tikslą – kinas kine. Jau esu ne kartą dirbęs su šia optika ir puikiai žinau jų optines ir technines galimybes. Dirbant su cooke’ais vaizdas techniškai tvarkingas, nėra didelių aberacijų (lyginant su anamorfiniais Lomo objektyvais), bet ir išlieka vaizdo minkštumas, subtilumas (lyginant su sferiniais objektyvais). Tai ypač svarbu filmuojant skaitmeniniu formatu, nes aukštos rezoliucijos vaizdas man, dažnu atveju, yra per ryškus, per detalus. Beveik visuose savo projektuose papildomai naudoju vaizdą minkštinantį filtrą Black  Pro-Mist ⅛. Su Algimantu padarę testus, nufilmavę kelias scenas su anamorfine optika, mes užtvirtinome vizualinę kalbą. Pasirinktos technikos kokybė ir svorio santykis man tiko idealiai.

Apie filmavimą iš rankų…

Visas filmas nufilmuotas kamerai esant nuo paties/iš rankų. Tik vienas kadras, pačiame filmo gale yra atliktas nuo bėgių. Jame  susilieja į vieną tai, kas filmuojama filmo kino komandos ir pati kino komanda. Tai kadras, kai Sesilija su Comandore eina kapinėse ir kamerai atsitraukus, mes matome filmavimo komandą. Tuomet suprantame, kad režisierius sėdi be galvos. Tam kadrui pasirinkau bėgius, nes jame išsitrina riba tarp to, kas filmuota ir kas filmuojama.

Man patinka filmuoti nuo peties/iš rankų, nes tai leidžia spontaniškai reaguoti į aktorius, būti kartu su jais. Kai pasirenki filmuoti tokiu metodu, negali iki galo suplanuoti kaip pasakosi istoriją. Turi grubią idėją kaip viską atliksi, bet tik filmavimo metu, kartu su aktoriais, gimsta galutinis vaizdas. Dažnu atveju improvizuoji kartu su aktoriais ir kiekvienas dublis gaunasi kažkiek kitoks, vienetinis, nes kamera nėra tik stebėtoja, ji tampa dalimi veiksmo – atskiras personažas/žiūrovas. Tame nežinojime/spontaniškume gimsta labai įdomus, netikėtas rezultatas, kuris nėra iš anksto suplanuotas. Viskas vyksta čia ir dabar  – tai, dažnu atveju, mane žavi.

Apie (ne)paklydimus, efektus…

Šiame filme yra visko labai daug, viskas vienaip ar kitaip susipynę. Iš tiesų, po montažo daug scenų išsilakstė, neliko tokio eiliškumo, koks buvo scenarijuje ar pradinėje mūsų su Algimantu idėjoje. Geriausias mūsų sprendimas buvo išlaikyti sąlyginai vienodą filmavimo stilių:  nekurti skirtingų filmavimo stilistikų kiekvienai scenai. Tai leido improvizuoti montaže nesugriaunant filmo vientisumo, nors pasakojimo eiliškumas ir pakito. Jau ir pačioje pradžioje aš į scenarijų nežiūrėjau kaip į atskirų novelių rinkinius, o greičiau kaip į vientisą pasakojimą. Visa tai neleido nuklysti nuo vizualinio filmo vientisumo.
Filme yra nemažai nuorodų ar detalių paimtų iš jau klasika tapusių kino filmų. Muštynių scenai lauke, vaikinams išėjus iš kavinės, aš pasiūliau panaudoti efektą paimtą iš Wong Kai Wai filmo „Fallen Angels” (1995m.). Jis ne tik šiame, bet ir kituose savo filmuose plačiai naudojo tokį filmavimo efektą (filmavimas keičiant kameros išlaikymą, siekiant  judantį vaizdą padaryti labiau detalų ar atvirkščiai). Pažiūrėjus šio filmo ištraukas ir padarius techninius testus, su Algimantu nusprendėme filmuoti muštynių scenos du variantus: vienas būtų su efektu, o kitą – be jo. Montaže galėjome apsispręsti, kas labiausiai tiko ir pasiteisino. O finale gavosi miksas. Aš buvau patenkintas, galėdamas atiduoti duoklę mano mėgstamam Wong Kar Wai kinui.

Apie lokacijas ir šviesą…

Algimantas yra gan reiklus interjerams ir mėgsta filmuoti kuo keistesnėse vietose. Gal dėlto filme yra ne tokios matytos lokacijos, nors specialaus tikslo, kad pavaizduoti Vilnių ar Lietuvą kitaip – tikrai nebuvo. Didelį indėlį prie to pridėjo dailininkai Jurga Gerdvilaitė ir Ramūnas Rastauskas.

Giedrius Bukaitis buvo šio filmo gafferis. Su juo jau esu dirbęs ir anksčiau, tad kartu randame bendrą kalbą. Darbas prie filmo prasideda pusmetis ar net metai iki filmavimo darbų pradžios. Per tą laiką įvykstą daug paruošiamųjų darbų su režisieriumi (lokacijų paieška, vizualinės, stilistinės filmo koncepcijos paieškos ir pnš.). Iš esmės, bent jau mano atveju, iki prasidedant darbui su gafferiu jau būnu išsigryninęs dauguma vizualinių, šviesinių ar spalvinių sumanymų. Gafferis tampa dešinioji ranka filmavimo metu ir geriausiu draugu, siekiant užsibrėžto tikslo. Visą šviesinį filmo tęstinumą stengiamės išlaikyti kartu, atsiremdami vienas į kitą ir kartu priimdami kūrybinius ir techninius sprendimus. 

© Vilija Buivydė

„Sinefilijai” pasirinkau atsikartojančias istorijos eigoje tris apšvietimo spalvas: gelsvai žalią, raudoną ir mėlyną. Šių spalvų pasirinkimas gimė natūraliai, pamačius lokacijas ir sugalvojus, kaip jos bus apšviestos. Tarkim, teatre visas konfliktas ne tik tarp personažų, bet ir tarp raudonos užkulisių spalvos bei mėlyno teatro scenos apšvietimo. Taigi, tas trijų spalvų apšvietimas keliavo iš scenos į sceną, palaipsniui sukurdamas tam tikrą vizualinį tęstinumą.

Apie spalvų postprodukciją…

Filmo spalvas koregavo Jonas Sunklodas. Su juo dirbu jau seniai ir mes turime nemažą bendro darbo patirtį. Procesas gana standartiškas, nes mes vienas kitą gerai pažįstam ir kūrybiniai sprendimai ateina gana greitai. Kaip turi atrodyti filmas aš jau galvoje turiu nusimatęs iš anksto, dar filmuodamas filmą. Bet kokiu atveju, finalinis sprendimas ateina tik pažiūrėjus galutinį filmo montažą. Jis yra labai svarbus, nes tik turint baigtą montažą aš galiu galutinai apsispręsti, kaip jis bus nuspalvotas, galutinai jausti filmo ritmą ir emocinę eigą. Po montažo peržiūros su Jonu Sunklodu, mes kartu nusprendžiame kiek tolstam ar pasiliekam prie mano pradinio sumanymo. Žinoma, iš esmė pakeisti jau nufilmuoto vaizdo neįmanoma, nes daug vizualinių sprendimų atliekami pačio filmavimo metu.

Apie išsikeltus tikslus ir naujai išmoktus dalykus…

Man dažnai svarbiausias tikslas kūrybiniame procese – netrukdyti filmui, istorijai. Kartais yra sunku tai suvaldyti, nes atsiranda noras pasireikšti, bet tai pamažu nyksta, kuomet pradedi suprasti, kad įdomesnis kadras ar gražesnė šviesa nebūtinai padeda papasakoti istoriją. Dažnu atveju tai tik gražus paveiksliukas, niekaip nesusijęs su istorija, kurią nori papasakoti režisierius. Šiuolaikinės filmavimo technikos pagalba gražiai nufilmuoti nėra sunku, sunkiausia yra suprasti, kaip nufilmuoti teisingai – tam reikia daug laiko ir patirties. Su ja supranti, kad tokio reiškinio kaip klaida – nėra. Tai kūrybinis procesas, o ne matematika, kur esant klaidai negausi tikslios reikšmės po lygybės ženklu. Kadangi kinas yra kolektyvinis darbas, tai ir galutinis rezutlatas priklauso ne nuo vieno žmogaus. Dažnai kine atsiranda aplinkybės, kurios neleidžia atlikti sumanymo taip, kaip būni suplanavęs, nes neturi patirties ir net negali įsivaizduoti aplinkybių, kurios neleis realizuoti sumanymų. Tik per skaudžias patirtis ir nusivylimus pradedi suprasti, kaip užkirsti tam kelią. Stengiesi numatyti visas aplinkybes iš anksto, kad rezultatas maksimaliai priartėtų prie pradinio sumanymo.

Filmuojant šį filmą didelių problemų nepasitaikė, nor buvo netikėtų situacijų. Kai atvažiavome prie Elektrėnų marių filmuoti scenos ant tiltelio, paaiškėjo, kad didžioji dalis tiltelio apšvietimo neveikia, nes tą dieną pradėjo renovaciją ir atjungė beveik visas šviesas. Mes tam nebuvome pasiruošę nei techniškai, nei morališkai. Teko improvizuoti. Kas buvo suplanuota kaip kelių valandų trukmės filmavimas, tapo beveik visos nakties nuotykiu. Kiekviename filmavime sužinai kažką naujo ir gauni naujų pamokų – tai padeda kaupti bagažą ateičiai.

Daugiau tinklaraščio įrašų

No more posts to show