Režisierių Kristinos Buožytės ir Bruno Samper filmas „Vesper“ žiniasklaidoje yra reklamuojamas kaip vienas brangiausių kino projektų Lietuvoje. Mes pabandysime jį pristatyti ne kaip brangiausią filmą, bet kaip antrąjį mokslinės fantastikos filmą po 10 metų pertraukos.
Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos bendros gamybos filmo darbai truko 6 metus. Pasiruošimo darbai -pirmojo karantino laikotarpiu, filmavimo darbai – antrojo karantino laikotarpiu, visi vienas kitą gyvai pamatė tik likus savaitei iki filmavimo pradžios: iki tol aktoriai su režisieriais repetavo zoom platformoje.
Režisierė Kristina Buožytė tęsė savo draugystę su kino operatoriumi Feliksu Abrukausku: jis nufilmavęs jos ilgametražį vaidybinį filmą „Aurora“ ėmėsi ir šio projekto „Vesper“. 10 metų buvusi pertrauka tarp šių kino filmų nesutrukdė sukurti puikaus kūrinio. Žinoma, šį kartą, Feliksui teko kurti ne tik su Kristina, bet kartu ir su Bruno. Paklausus jo, ar pajuto didelių skirtumų, jog aikštelėje yra du režisieriai, jis atsakė, kad „Aš iš karto uždaviau klausimą, kas bus režisierius aikštelėje? Nes 2 režisieriai su manimi bendrauti negali: atsiras kova tarp 2 žmonių ir tuomet aš turėsiu spręsti problemas arba atsiras 2 skirtingi nurodymai”.
Daug interviu žiniasklaidoje, spaudos konferencijos ir visur galima perskaityt ar išgirti, kad tai yra itin vizuali istorija, kuri yra kupina specialiųjų efektų, kurie integruoti į natūrą. Kaip pats Feliksas sakė: „Tai atsiskleidžia tik dideliame ekrane – kitaip nepajusite mūsų sukurto pasaulio mastelio ir grožio.“
„Dėl kai kurių lokacijų tarėmės net su Mindaugu Survila. Daug ieškojom, buvo sunku rasti tinkamas vietas. Kaip pats Mindaugas sakė, jei žmogus gali ateit iki miško pasiimt malkų – reiškia nebe sengirė, visos tos malkos bus išrinktos. Atrodo, paprasta užduotis, atrasti mišką, bet norėjosi kinematografiško miško, gal net su ateities vaizdu”, – prisiminė Feliksas.
Kalbant su Feliksu apie postprodukciją, jis išskyrė pagrindinį skirtumą tarp Lietuvos ir Belgijos: „Skirtumas tas, kad visa spalvų postprodukcija daroma per projektorių ant sienos – kaip tikroje kino salėje. Ir tu gali matyti realybę, tą medžagiškumą. Sunku dabar atmatyt ir sugrįžt atgal čia, į Lietuvą, kur darome spalvas ant kalibruotų monitorių, televizorių. Nors kalbėjomės verbaline kalba, bet ši patirtis Belgijoje man tikrai patiko”.
Felikso paklausus apie šviesą, jis sakė, kad „Norėjosi nesuprantamo, bekrypčio apšvietimo. Ilgai su Darium Zalmonu – Narku galvojom kaip čia padarius, ką sukūrus. Jis pasiūlė ledinius spacelightus – tam nereikėjo daug elektros, kas mums padėjo. Šalta, naktis, vaikai… Norėjosi universalios šviesos – ateities nakties nuotaikos. Kas buvo iššūkis – atrasti filtrą nakties scenai, kad cyano filtras nenugesintų raudonų žolių”.
Pabaigoje Felikso paklausiau, ar jam ne ankšta Lietuvoje? Jis ilgai nemąstęs atsakė: „Gal ir laikas kelti sparnus, niekas nežino. Čia, Lietuvoje, aš galiu daryti tokio lygio filmus, bet jei nuvažiuočiau į Ameriką? Niekas tavęs ten nelaukia, turi būti jau kažką padaręs, kad ten važiuotum. Niekas neduos tau normalaus filmo filmuoti. Galimybių Lietuvoje nufilmuoti įdomų filmą yra daugiau, nei Amerikoje. Juk ir šį filmą „Vesper“ rodo visame pasaulyje. Nebūtina būti Amerikoje, kad filmuotum filmus”.
Visą pokalbį su Feliksu Abrukausku galite pasiklausyti čia:
