Po 5 metų pertraukos Emilis Vėlyvis pristatė dar vieną ilgametražį vaidybinį filmą „Piktųjų karta“. Projektas, kurio filmavimai buvo nutraukti ne kartą dėl paskelbto šalyje karantino. Socialiniuose tinkluose kino kritikai teigia, kad jo pavydėtų net ir iškiliausi skandinaviški trileriai. Projektas mušė visus rekordus, kas liečia masuotės aktorius: jų buvo daugiau nei 1300. Premjeros metu pristatytas kaip „visiškai kitoks” naujas Emilio Vėlyvio filmas. Ilgai lauktas filmas, kurį nufilmavo operatorius Feliksas Abrukauskas, pratęsdamas kūrybinę draugystę su režisieriumi.
Kalbantis su Feliksu, neaptarinėjome masuotės dydžio, „visiškai kitokio” ar lyginimų su kitais aukščiausios klasės trileriais. Pakalbėjome ne tik apie techninę dalį, nes dalis filmo yra nufilmuota su 16mm kino kamera, bet kalbėjome ir apie nuostabius žmones, kurie susibūrė šalia jo, lietų, kiek juoda gali būti juoda ir jo dabartinius siekius. Kokie yra siekiai, kuomet kelių mėnesių laikotarpyje įvyksta net 3 nacionalinės filmo premjeros?
„Kiek pamenu, filme mums reikėjo 15 minučių jau sumontuotos medžiagos. Iš viso nufilmavome 150 minučių. Vienur reikėjo daugiau dublių, kitur nereikėjo. Buvo daug vaidybinių scenų, kuriose nemažai teksto. Kitose tik detalės, todėl tose vietose nereikėjo daug medžiagos resursų. Nebuvo taip, kad taupėm. Gal prieš pabaigą pajutome, tą penktą pamainą, kuomet buvo paskutinė pamaina su juosta, kad gali prirtrūkti kokių 3 dėžučių. Bet net nepamenu, ar panaudojome jas, ar ne. Įdomus buvo toks back to the future“, – pasakojo Feliksas.
Tęsiant toliau pokalbį apie juostą, Feliksas sakė, kad „Testus aš dariau tam, kad suprasčiau ekspoziciją. Apskritai, savarankiškai su 16mm juosta aš nefilmavęs, tik dirbau šalia, prižiūrėjau šviesą bei ekspoziciją kituose filmavimuose. Čia buvo lyg pirmas savarankiškas išbandymas su 16mm. Testai įvyko tikrai geri, per juos ir sužinojau, kiek galiu pereksponuoti ir kiek nedaeksponuoti“.
„Čia gal juodžiausias mano filmas, kuris padarytas šiai dienai. Aš labai norėjau juodo filmo. Tos niūrios dienos, kuomet sėdi interjere ir atrodo, kad niekada neišlenda saulė ir niekada neišlįs. Norėjosi tokio skandinaviško jausmo. Tokia buvo mano pagrindinė idėja” , – prisiminė Feliksas.
„Visas lietus filme – dirbtinis. Emilis norėjo, kad visame filme lytų, bet tam neužteko pinigų. Reikėjo išsirinkti momentus, emocines vietas, kuriose lis. Buvo sunku dirbti su lietumi, jį padaryti. Susidūrėme su daug techninių iššūkių: lietus buvo ne toks, kokio norėjau, buvo per plonas, per storas, prie skirtingo lietaus būtų reikėję daryti ir kitokią šviesą. Tad stengėmės lietų pritaikyti prie susigalvoto šviesinio rakto. Stengėmės visi sukurti TĄ lietų su sava dramaturgija: vietomis pavyko puikiai, kitur – strigdavome. Lietus yra gražu, bet suvalgo labai daug laiko”.
Pradėjus kalbėti apie kameros darbą, Feliksas pasakojo, kad „Filme mes kūrėme mizanscenas. Kamera vis judėjo, slinko – atvėrė naujus dalykus, bet kaip ir ne. Fokusas – neaišku kur, koks, tiksliai nematai kas ryšku – tuo užduodi mįslę. Bendromis jėgomis su Emiliu sudėjome vizualinį moodboardą, kaip mes filmuosime, kaip judės kamera, kur bus fokusas”.
Pradėjome su Feliksu diskusiją apie focupullerio darbą, fokusą, kiek tame yra technikos, kiek yra meno.„Pirmiausia tai yra techninis darbas. Jau vėliau – ar tu tą fokusą naudoji kaip elementą pasakoti istorijai. Ne focuspulleris nusprendžia, ne jis sukuria moodą to fokuso. Režisierius ar operatorius sprendžia, kaip fokusą išnaudos meniniams tikslams. Kartais fokusas būna labai matomas, bet man patinka tas nematomumas: kai perveda nuo vieno objekto į kitą, ypač, kai tai įvyksta per judesį. Atrodo, kad fokusas integruotas į mizansceną. Focuspullerio darbas yra techninis, bet kiek jis pajučia tuos techninius niuansus, kurie yra nematomi…? Tai yra dalis istorijos pasakojimo”.
Ankstesniuose pokalbiuose su Feliksu vis užduodamas buvo klausimas apie tai, ką išmoko, kas buvo naujo. O Feliksas vis pagalvodavo arba atsakydavo, kad išmoko kaip ir viską, kaip ir nieko. Šį kartą jis įvardijo kelis dalykus, kas buvo didžiausia mokykla: „Išmokau daug apie lietų. Daug supratau apie juodas juodame apšvietimą. Gavau iš to labai daug patirties. Buvo faina pasitreniruoti, sužinoti bei suprasti – dabar laukiu, kada galėsiu vėl filmuoti ir tuo pasinaudoti”.
„Aš niekada neturėjau tikslo, kad tam tikras filmas kažką gautų. Man labai patinka filmuoti – aš ir filmuoju. Ar filmai geresni, ar blogesni – ne aš renkuosi. Ne nuo manęs priklauso rezultatas, istorija, kurią pasakoja režisierius. Aš galiu tik pasirinkti su kuo dirbti, kas man priimtina, o kas ne. Man patinka įvairūs žanrai, įvairūs žmonės. Po tokios patirties tu pamatai viską ir tada gali rinktis, su kuo nori dirbti, su kuo ne. ČIa tokia profesija, ne loterija. Nėra skirtumo kur filmuoti filmus. Kino darbuotojas yra universalus žmogus – gali nuskristi, padirbti užsienyje ir sugrįžti. Įvairias istorijas gali daryti bet kur. Svarbu įdomūs žmonės ir įdomus darbas. Tą įdomų darbą ir konstruoja įdomūs žmonės. Tuomet atsiranda polėkis ir tu gali kurti” , – mūsų pasikalbėjimą užbaigė Feliksas.
Po tokio premjerinio maratono Feliksas atsipūs ir, kaip išaiškėjo podkasto metu, sausio mėnesį kino ekranus turi pasiekti naujas jo darbas – režisieriaus Ernesto Jankausko vaidybinis ilgametražis filmas „Man viskas gerai”.
