FELIKSAS ABRUKAUSKAS filme „Man viskas gerai“: „Kiekvieno įspūdingesnio kadro padarymas reikalauja daug laiko”

Žiniasklaidoje kalbama, kad nebe didžiausiu iššūkiu ši juosta tapo pagrindinį vaidmenį sukūrusiai aktorei Gabijai Siurbytei, tačiau ne ką mažiau iššūkių buvo ir filmo operatoriui, kuriam kai kurios specifinės scenos buvo pažįstamos, tačiau dalis jų – nauja patirtis filmuojant. Režisieriaus Ernesto Jankausko filmas „Man viskas gerai” ir jo operatorius LAC narys Feliksas Abrukauskas.

„Šiame filme naudojau standartinį savo komplektą: kamerą Alexa Mini, Cooke anamorfinius objektyvus bei BlackPromist filtrą. Nors daug kamerų nederinome, pagrindinė buvo Alexa Mini, tačiau yra kadrų darytų su dronu bei fotoaparatu, kurį įdėjome į povandeninę dėžę ir paleidome kartu su automobiliu į upę. Kol automobilį traukė iš upės, kelias valandas tas fotoaparatas ir prifilmavo gražių vaizdų, kaip guli ir plaukioja Neryje tas automobilis” – prisiminė naudotą techniką Feliksas.

Feliksas atvirai dalinosi prisiminimais apie vandens scenas, kurios buvo nauja patirtis ir iššūkis: „Pradžioje filmo, kuomet personažė iškrenta iš plausto, mums reikėjo lyg vandenyno, tad radom netoli Vilniaus prūdą, kuris nėra gilus, kuriame aktorė galėtų pasiekti dugną ir suimituotų tą skendimą. Išsinuomavome iš Vokietijos povandeninę judančią galvą (remote head), su kuria filmavome po vandeniu. Nors buvo naktis, teko kitoje prūdo pusėje statyti juodas medžiagas, kad išvengtume miesto žiburėlių. Taip pat reikėjo baseino, kad tilptų automobilis – pramoginiuose baseinuose filmuoti negali, nes užterštum vandenį, nors automobilyje yra išimtas ir variklis ir nėra tepalų. Todėl mes filmavome Martyno Mickėno vadovaujamoje studijoje Minsko plente. Ten yra duobės, kurios kaip ir skirtos prileisti vandeniui. Nors vietos nebuvo daug, tačiau mums pakako, išvengėm net ir žalių ekranų. Pirma mintis buvo, kad viską gali atlikti lietuviai, bet prasidėjo dvejonės: aktorė po vandeniu uždarytame autmobilyje, kamera po vandeniu, komunikacija… Tad pasakiau, kad reikia važiuoti arba filmuoti į užsienį arba atsivežti specialistų. Tad pasirinktas buvo antrasis variantas – dirbome su specialistu iš Švedijos, kuris atsivežė visą savo povandeninę techniką, pats praktikuojasi filmavimuose po vandeniu. Taip tapo viskas saugiau, paprasčiau, ir lengviau dirbti, komunikuoti po vandeniu. O iš šio filmavimo sužinojome labai daug dalykų: vandens skaidrumas, kaip jį filtruoti. Pasirodo, tik įkišus kamerą į vandenį ar tiesiog sujudinus jį – visas vanduo tapdavo drumzlinas. Tas vanduo taip greitai užsiteršia, kad tiesiog pradedi nieko nematyti. Ši technologija pakankamai sudėtinga. Pasirodo ne dieną ir ne dvi reik filtruoti tą vandenį, kad jis būtų skaidrus ir filmuojant nepataptų drumzlinas. Per kelias dienas įgyvendinti tai yra iš tiesų sudėtinga. Žinoma, tas drumzlinas vaizdas mums čia tiko, buvo lyg tikras upės vanduo”.

Prakalbus apie kadrus, montažą, Feliksas sakė: „Pati istorija nėra sukarpyta kadrais, bet panikos atakos – jos tikrai montažinės. Sukurti efektą kine ilgesniais kadrais – reikia daug laiko ir pinigų, daug įdėti energijos. Jei kalbam apie vieną kadrą ar kelis per filmą – juose vyksta visa choreografija, pasiruošimas – tas valgo labai daug laiko ir reikalauja nemažai technologinių resursų”.

„Visuose filmavimuose turi kažką aukoti. Vieną dieną buvo sugalvota nufilmuoti 40 kadrų, o pavyko tik 20. Kartais atrodo, kad ateisi ir greit nufilmuosi, bet visi specifiniai kadrai reikalauja resursų: arkliai prabėga kelis kartus ir tenka sustoti, nes jie pavargo ar turi pavalgyti. Pradeda lyti – nebegali filmuoti, nes kitaip nesimontuos. Visko atsiranda… Padaryti labai efektingus kadrus arba kiekvieno to efektingesnio, įspūdingesnio kadro padarymas reikalauja daug laiko. Teko kai ką mažinti, smulkintis, daryti kiek paprasčiau dėl laiko stokos” – kalbėjo Feliksas.

„Viskas buvo suplanuota: filmavimas rudenį, kad tie lapai ir Vilnius toks spalvotas. Visur yra žemės spalvos: tamsiai žalia, šviesiai ruda, oranžinė, kuri pereina į tamsiai geltoną. Vengėm mėlynos ir raudonos spalvos. Net ir architektūros ieškojome tokios pink, kukurūzų laukas – viskas eina į žemės spalvą. Bandėme ieškoti, pamatyti ir lokacijas ir Vilnių kitokį, tokį pink” – apie spalvas ir koloritą kalbėjo Feliksas.

Visą pokalbį su Feliksu Abrukausku galite pasiklausyti čia:

Daugiau tinklaraščio įrašų

No more posts to show