„Ilgo metro filmas apie gyvenimą” – debiutinis režisierės Dovilės Šarutytės ilgametražis filmas. Pastaroji savo draugystę tęsė ir toliau su Lietuvos kino operatorių asociacijos nariu Eitvydu Doškumi. Jei anksčiau pokalbiai užtrukdavo žymiai ilgiau – šis buvo kiek trumpesnis, bet gal dėl filmo? Jis labiau užduoda ne tikslius ir garsius klausimus, o daug apmąstymų bei pabuvimo su savimi.
Pokalbiu metu Eitvydas sakė: „Nebuvo suformuotos filmo stilistikos. Prie to buvo prieita labai po truputį, iš eigos: nueiname į lokacijas, pažiūrime kas gaunasi, kas ne. Norėjosi išlaikyti paprastumą, neišsišokti kaip operatoriui, norėjos tiesiog ištirpti. Siekėme, kad būtų lyg stilizuota dokumentika, bet ne buitiška”.
„Šie filmavimai buvo nutraukti net du kartus: per patį pirmąjį karantiną, kuomet net nežinojome, kas tai yra ir per antrąjį. Ar tokios pertraukos man patinka? Įvairiai, nes kai kas pasidaro sunkiau, kai kas lengviau, nes atsiranda daugiau laiko peržiūrėti, apgalvoti, kažką perfilmuoti ar naujo įterpti. Išlošėme su šia petrauka laidojimo namuose, nes jie buvo pastatyti, lyg užkonservuoti dėl karantino. Tad pradėjus toliau filmuoti, turėjome kelias dienas repeticijų aikštelėje – o tas labai pagelbėjo. O sunkiausia buvo su eksterjerais, nes tą pačią dieną gali ir saulė šviesti ir lyti ir snigti. Tas ir atsitiko – prisnigo, tad teko vienai scenai garinti automobilio langus, kad nematytume to sniego. Perkelti scenos buvo neįmanoma, nes viskas tiksliai sudėliota” – prisiminė Eitvydas.
„Pirmą kartą dirbau su gafferiu Linu Ramanausku – Žemaičiu. Su juo labai greitai apsipratome, nebuvo problemų. Apkalbėjome, kad viskas gan paprasta, reik būti mobiliems. Linas pasiūlė labai daug ledinių lempų, su kuriomis nebuvau dirbęs. Jos su baterijomis, mobilios, gali lengvai kontroliuoti. Taip pat Linas buvo po kolegos Narvydo Naujalio filmavimų, kuriuose jis pradėjo dirbti su atskiru savo monitoriumi, tad ir šiam projektui jis to paprašė. Tą ir padarėme – Linas aikštelėje turėjo savo monitorių, tad kai kurie labai nustebo, kaip čia gafferis turi savo atskirą monitorių. Bet tas labai pasiteisino”.
„Kiekvienas režisierius labai skirtingas. Tas jautrumas – žinai… Mes su Dovile esame ne tik kolegos, bet ir draugai, tad buvo lengva susikalbėti. Ji mėgsta detales, jautriai į viską žiūri, tad taip kompleksiškai ir gaunasi”.
„Kokius tikslus buvau išsikėlęs? Neišsišokti, viską daryti paprasčiau. Nesinorėjo konkuruoti su archyvu. Norėjosi, kad vaizdas tiesiog plauktų ir nesimatytų tų mandrybių” – kalbėjo Eitvydas.
Visą pokalbį su Eitvydų galite pasiklausyti čia: