Šiandien vėl keisimės pusėmis: kaip ir pirmąjį kartą, taip ir šį, Vytautas Katkus uždavinės klausimus ir bandys išsiaiškinti apie tai, kaip buvo įmanoma nufilmuoti du ilgo metro filmus per vieną vasarą, vieno iš tų filmų „Aš gyvas” (rež. Robertas Kuliūnas) premjera jau įvyko ir apie tik ką praėjusią trumpametražio latviško filmo „Mirru falls in love” (rež. Ieva Norvele) premjerą „Rygos tarptautiniame kino festivalyje”.
Vytautui buvo įdomu sužinoti, ar sąmoningai ar ne, per vasarą apsiėmiau nufilmuoti du filmus? Jis akcentavo, kad kai operatorius per metus nufilmuoja du pilno metro filmus – jau čia yra didelis iššūkis, laiko neturėjimas, atsiranda daug papildomų klausimų, problemų ir pnš. Bet kaip sekėsi nufilmuoti du pilno metro filmus ne per metus, o per vieną vasarą?
„Justinas Krisiūnas man pasiūlė filmuoti trečia jo filmą „Draugų lažybos” (premjera įvyks 2024 metų vasario mėnesį), tačiau panašiu metu gavau pasiūlymą prisijungti ir prie Roberto Kuliūno projekto. Žinoma, su šiuo pasiūlymu buvo daug klausimų, nes prieš tai pirmu numeriu buvo svarstomas kitas operatorius, buvo laukiama finansavimo rezultatų – nuo to ir priklausė kas filmuos Roberto Kuliūno filmą. Finale oficialų kvietimą filmuoti filmo gavau aš, bet gyvenimas nepalengvėjo, nes abu projektai buvo planuojami filmuoti tomis pačiomis datomis. Ilgai svarsčiau ką rinktis: ar jau pažįstamą režisierių, kur yra užsimezgusi draugystė ir aiškūs darbo principai, stilistika, o gal išmėginti naują režisierių, su kuriuo anksčiau esu dirbusi tik prie vienos reklamos. Gal rinktis išėjimą iš komforto zonos ir naujus išbandymus? Kol svarsčiau ir manęs jau prašė atsakymų, Robertas su prodiuseriais nusprendė nukelti filmą į liepos vidurį ir tuomet galėjau paimti abu projektus. Nors Robertui sakiau atvirai, kad datos nebe tos pačios, bet dviejų savaičių tarpas tarp filmų – skamba ne itin gerai. Taip, galiu dirbti per laisvas dienas, nuotoliu, bet per dvi savaites pasiruošti nuo pat pirmų susėdimų, kadruočių, skautų – atrodo neįtikėtinai, gal geriau pasiimk kitą operatorių”.
„Dažnai darbas aikštelėje yra įvardijamas kaip minusas, bet manau mums tas ir padėjo. Patirtis sunkesniuose projektuose, darbas su kitais režisieriais ar operatoriais, kurie daug ką keičia, mums užaugino odą: yra lengviau išplaukti, sugalvoti, nekelti isterijos. Prisitaikai, priimi tuos pasikeitimus, aktorių pasiūlymus. Jei nesigauna kadruotė – sugalvoji kažką naujo. Mus užklupo audra – stojo filmavimas ir vietoje turėjome sugalvoti ką daryti, kaip perkelti laukos sceną po stogu ar apskritai eiti filmuoti į vidų. Bet nepadarėme iš to katastrofos, jog nebežinom ką daryti. Nors buvo mažai laiko pasiruošimui, bet erdvės kūrybai buvo. Su lengvu jausmu atėjom į šitą filmą ir iš jo išėjom. Ir taip, gali visa tai skambėti kaip vasaros atostogos”.
Išsiaiškinus vasaros filmavimų niuansus, premjeros subtilybes, Vytautas priėjo prie kito projekto – trumpametražio vaidybinio filmo, kurio darbai vyko praėjusiais metais Latvijoje su vietine kino komanda, o filmo premjera įvyko šių metų spalio 18 dieną „Rygos tarptautiniame kino festivalyje”.
„Šiame projekte atsiradau per Mariją Razgutę, kuri yra dariusi koprodukcijos su Latvijos kompanija „Tasse Films”, o ji ieškojo būtent moters operatorės, kuri galėtų prisidėti prie režisierės Ievos Norveles projekto ir filmuotų jos trumpametražį vaidybinį filmą. Tikėjausi daug daugiau ruoštis ir važinėti ten, bet gavosi tik trys kartai tokio rimto gyvo pasiruošimo. Buvo kiek baisu, nes atstumas darė savo. Visko per nuotolį nepadarysi, o gyvai susitikti tiek daug galimybių neturi. Viskas buvo tikrai fainai : didžioji dalis komandos moterys, net gafferę turėjau moterį. Visa komanda buvo sudaryta iš stiprių industrijos žmonių, tad ir tas prisidėjo prie to, kad neturėjom galimybių ilgai ir lėtai ruoštis filmavimams, nes kiti žmonės dirbo. Kas liečia techniką – dažnai būna daug visko žadama, bet realybė kitokia. Daug asistentų buvo užimti, net rašiau lietuviams, gal turi ką parekomenduoti, kas būtų laisvas, bet praėjusių metų rudenį Latvijoje buvo nemažai projektų, tad teko gerai paieškoti. Bet viskas gavosi puikiai: ir komanda, ir technika puikiai išsirinkta. Dar džiaugiuosi, kad į filmą įtraukiau ir Liną Dabrišką, kuris darė spalvas”.
Visą pokalbį su Laura Aliukonyte galite pasiklausyti čia:
