Kelionė trunkanti visą gyvenimą. Vittorio Storaro

By 2009 12 06Straipsniai

 Sunku pervertinti įtaką, kurią kino operatoriaus meno raidai padarė Vittorio Storaro. Didysis italų kino meistras nufilmavo apie 60 juostų. Tarp jų – ir filmai jau tapę kino klasika: „Paskutinis tango Paryžiuje“, „Konformistas“, „Po dangaus stogu“ „Šių dienų Apokalipsė“ ir kt. Jo kamera filmavo Bernardo Bertolucci, Francis’io Fordo Coppolos, Warreno Beatty, Carlos Sauros ir kitų garsių režisierių filmus. V.Storaro talentas įvertintas net 3 “Oskarais“, Kanų festivalio prizu už geriausią operatoriaus darbą filme „Tango“ (rež.C.Saura), kitais prestižiniais prizais bei apdovanojimais už viso gyvenimo kūrybinius pasiekimus. Jo kūrybinis kelias ir mintys apie savo profesiją, kiną įkvepia iki šiol, todėl skaitytojų dėmesiui siūlome šį tekstą.


Vittorio Storaro visada buvo aktyvus kino operatoriaus bendraautorystės teisių gynėjas. „ Kinas – ne individualus menas“, — sako jis. „Filmą kuria daugybė žmonių. Atsiranda tam tikra „bendra sąmonė“. Kinas, be jokios abejonės, kalba vizualių įvaizdžių kalba. Tie įvaizdžiai atsiranda ir dingsta veikiami šviesos ir šešėlių. Kinas niekada nėra realybė. Dailėje ar fotografijoje nusprendžiate, kaip formuoti erdvę, judesį ir spalvą, kad jūsų interpretacija dominuotų virš realybės“.
Montažininkas atrenka kadrus. Muzika kuria nuotaiką. Tai, ką žmogus girdi, be abejo, įtakoja tai, ką žmogus mato. O visa tai prasideda nuo scenarijaus. Visiems šiems žmonėms vadovauja režisierius, tačiau kiekvienas iš jų įneša savo indėlį. Kinas – tai solistų orkestras“, — mano garsusis kino operatorius..

8-tame dešimtmetyje, kai dauguma kino operatorių savo darbą nusakydavo kaip „piešimą šviesa“, V.Storaro pasiūlė žymiai sudėtingesnę užduotį. Prie šviesos jis pridėjo judesį, ir tai tiksliau atitiko graikiško žodžio „kinematografas“ reikšmę. „Skirtumas tarp žodžių „piešti“ ir „tapyti“ ne tik semantinis. Jis realus. Kinas yra vizualių įvaizdžių kalba, turinti savo žodyną ir neribotas idėjų bei jausmų išraiškos priemones“.

 Baigęs kino mokyklą Romoje, V.Storaro dirbo operatoriaus asistentu. Po kiek laiko operatorius Marco Scarpelli jam pasiūlė padirbėti antruoju operatoriumi, valdyti kamerą jo filmuojamajame filme. Vittorio tuomet buvo 21-ių. “Nuo šio momento kamera man tapo instrumentu panašiu į pieštuką, kuriuo kuriami piešiniai“, — prisimena jis. „Kameros valdymas – tai kompozicijos statymas ir ritmo sukūrimas. Buvau laimingas tuo užsiimdamas.“

Tuo laikotarpiu Italijos kino industriją ištiko šokas. Per metus buvo pagaminama tik 10 vaidybinių filmų vietoje 300. V.Storaro gėdijosi prašyti  darbo režisierių, kurių jis asmeniškai nepažinojo. „Tuo metu suvokiau, kad išmokau beveik visko apie technologijas, tačiau niekas man nepapasakojo, kaip istoriją paversti vaizdų kalba. Supratęs, kaip reikia naudoti technologijas, ėmiausi muzikos, dailės, filosofijos ir literatūros studijomis“. Kelerius metus V.Storaro aistringai domėjosi W.A.Mozartu, Rembrandt’u, W.Folkneriu, Caravaggio ir J.Vermeer’iu.
1963 m. pabaigoje operatorius, su kuriuo V.Storaro jau buvo dirbęs, pasiūlė jam padaryti žingsnį atgal. Padirbėti operatoriaus asistentu, filmuojant jauno režisieriaus antrąjį filmą. „Aš nutariau, kad būtų per daug arogantiška manyti, jog padirbus antruoju operatoriumi nebegalima būti asistentu“, — prisimena jis.
Režisierius buvo Bernardo Bertolucci, o filmas — „Prieš revoliuciją“. „Aš iš karto susidariau nuomonę apie Bernardo kaip apie nepaprastai daug žinantį ir plataus akiračio žmogų“,– sako V.Storaro. „Kiekvienas kadras buvo nepriekaištingas. Jis tiksliai žinojo, kaip nori naudoti kamerą. Mano nuomone, jis — idealus režisierius, tačiau labai jaunas ir ambicingas. Per daug savimi pasitikintis“.

V.Storaro operatoriaus talentas pirmą kartą pilnai atsiskleidė 1968 metais juodai baltame Franco Rossi filme „Jaunystė, jaunystė“. „Pagaliau pajutau, jog galiu papasakoti istoriją“,– prisimena jis. „Tai buvo kaip pirmoji meilė. Likus dviem dienoms iki filmavimo pabaigos, aš apsiverkiau, suvokęs, kad filmavimas tuoj baigsis, ir aš daugiau niekada nepatirsiu tokių emocijų, net jei nufilmuosiu milijonus filmų, daug ilgesnių nei šis“.

1969 metais V.Storaro filmavo antrą filmą, kai paskambino B.Bertolucci ir paprašė susitikti aptarti jo naująjį projektą. „Aš svajojau apie tokį režisierių kaip Bernardo,“ — prisimena V.Storaro. „Tačiau buvau tvirtai nusprendęs: jei atidarius duris vėl pamatysiu tą išdidžią išraišką veide — išeisiu. Tačiau mūsų susitikimas praėjo puikiai“.

 B.Bertalucci ir V.Storaro pirmas bendras darbas buvo Italijos televizijos filmas „Voro strategija“. Netrukus B.Bertolucci pakvietė operatorių filmuoti „Konformistą“. B.Bertolucci pradėjo pokalbį, pasiūlydamas V.Storaro šiame filme pakeisti antrąjį operatorių. „Pasakiau, jog suprantu, ko jis nori ir gerbiu jo nuomonę“, — prisimena Vittorio. „Grąžinau jam scenarijų ir išėjau iš kambario. Jis išbėgo į koridorių ir pasakė: „palauk, pasikalbam“. Pasiūliau palikti mano antrąjį operatorių Enrico Umetelli, o jei Bernardo jo darbas netenkins, tada sutiksiu jį pakeisti. Nuo tada mes trise nufilmavome daugybę filmų!“.

V.Storaro ir B.Bertolucci buvo 30-ties, kai jie nufilmavo 1970 metais “Konformistą“. Filmas atvėrė naują kino istorijos puslapį, jo įtaka buvo nepaprastai didelė. Ištisa kino operatorių karta buvo įkvėpta V.Storaro darbu šiame filme. Dabar jau jų darbai įtakoja naująją kartą.
Šių dienų Apokalipsė“ — pirmas V.Storaro filmas, sukurtas Holivude ir tapęs ilgalaikio bendradarbiavimo su režisieriumi Frencis’u Fordu Coppola pradžia. Pirmuose šio epinio filmo apie Vietnamo karą kadruose spalvos labai blyškios, beveik monochromiškos. Konfliktui vystantis gilyn į džiungles, V.Storaro supriešina dirbtinę (raudoną) ir natūralią (mėlyną) šviesas, kad vizualiai išreikštų augantį konfliktą. Filmo pabaigoje spalvinių kontrastų naudojimas įgauną siurrealistinį pobūdį.
V.Storaro įsitikinęs, jog kiekvienas filmas – tai konflikto tarp šviesos ir šešėlio sprendimas. Šviesa išryškina tiesą, o šešėlis ją slepia. Spalvą jis naudoja kaip kalbą. „Nėra abejonių, kad kiekviena spalva – tai tam tikro ilgio energetinė banga, kuri gali išreikšti ar simbolizuoti tam tikrą gyvenimo dalį,“– aiškina jis. „Spalvų reikšmės yra universalios, nepaisant skirtingų kultūrų. Net jei publika nežino skirtingų spalvų reikšmių, vis vien jaučia jas“.
Savo spalvų teoriją V.Storaro grindžia senovės Graikijos filosofais, kurie tikėjo, jog mūsų gyvenimo harmoniją sudaro keturi pagrindiniai elementai: vanduo (žalia), ugnis (raudona), žemė (ochra) ir oras (mėlyna). Jis įsitikinęs, kad esant subalansuotai energijai, šios spalvos susijungusios įgauna „grynos“ energijos formą, kuri ir yra balta šviesa. Besiruošdamas filmavimui, V.Storaro rašo „spalvų ideologiją“.

Nuo pat savo karjeros pradžios V.Storaro ieškojo būdų, kaip tobulai valdyti dirbtinę šviesą. Didelį žingsnį šia linkme jis padarė 1981 m. , filmuodamas F.F. Coppolos filmą „Iš visos širdies“. Šiame pretenzingame projekte jis pirmasis pabandė kine pritaikyti teatrinę šviesos valdymo techniką. Šią technologiją jis išvystė 1986 m., Tarybų Sąjungoje filmuodamas juostą „Petras Didysis“.

Jis sukūrė elektroninį pultą, valdomą vieno žmogaus. Šio pulto pagalba V.Storaro galėjo labai tiksliai „diriguoti“ spalvoms, jų intensyvumui ir šviesos krypčiai, taip sukurdamas nežymias arba, atvirkščiai, labai pastebimas laiko ir nuotaikos kaitas.
V.Storaro buvo vienas iš ENR proceso kūrėjų ir šios technologijos naudojimo pionierius. Pirmą kartą jis panaudojo šį procesą 1981 m. filme «Raudonieji“, nuo kurio prasidėjo jo sėkmingas bendradarbiavimas su režisieriumi Warren’u Beatty. Ši pozityvinės juostos apdirbimo technologija leidžia gauti labai gilius juodus tonus, taip pat išgaunant ir labai blyškias spalvas. Jis buvo pirmas ir Ilgą laiką vienintelis, naudojantis ENR technologiją.
V.Storaro nuolat kartoja vieną ir tą pačią mantrą: „Niekada nereikia grįžti. Visada reikia judėti į priekį, ieškant kelių, kaip kurti kiną. Mano karjera yra nesibaigiančios harmonijos paieškos tarp prieštaringų gyvenimo jėgų: tarp šviesos ir tamsos, sąmoningo ir nesąmoningo, materijos ir energijos, vyro ir moters. Kinas — tai kelionė trunkanti visą gyvenimą.“

Parengė Rimvydas Leipus

Login